Miškas

..

Tyliai eidama tarp medžių, Kath dairėsi ieškodama kokio turisto, kad galėtų pasisotinti, kadangi jautėsi labai ištroškusi, o ji nekentė to jausmo. Kuo giliau į mišką ėjo, tuo tyliau darėsi, tačiau ji negirdėjo nei vieno žmogaus žingsnių, tik pastebėjo praliuoksiančią stirną. Kath nežymiai šyptelėjusi prunkštelėjo, kadangi kažkodėl pagalvojo apie Stefaną, kuris minta šitais padarais. Gyvenime negalėtų kraujo dėl šito atsisakyti. Kai jau manė, kad iške nieko nėr, staiga išgirdo kažkur šlamančius lapus ir sukluso.

Pati nežinodama kodėl, atėjo čia. Tiesiog kažkas traukė, ir aišku atsibodo sedėti namuose užsidarius. Norėjosi įkvėpti to gryno oro. Aišku, tikrai nesitikėjo vidurį miškų kažką sutikti, todėl kaip gerais senais laikais, kartu su savo draugu dienoraščiu ir jo bestuku tušinuku atėjo prie kažkokio kelmo. Jau ketino sėstis, tik kad išgirdo kažkokį garsą. Tarsi žmogus vaikščiotu, bet nieko nematė. Todėl tiesiog sedėjo kaip durnė ir dairėsi aplinkui. Net žąsies oda pasidarė.

Vampyrišku greičiu atsidūrė už Elenos ant kažkokio medžio ir įdėmiai pažvelgė į tą žmogų, kuris sėdėjo ant kelmo. Atpažinusi ten savo antrininkę, vos susilaikė velniūkiškai nenusikvatojusi. Mažiausiai čia tikėjosi sutikti tą, dėl kurios dalinai čia atvyko. Kadangi jai patiko erzint ir gąsdint žmones, tai nušokusi nuo medžio atsistojo už Elenos ir tyliai sušnabždėjo jos vardą, kad tai skambėtų kaip koks vėjas, tačiau merginai dar nespėjus atsisukti, ji dingo kažkur tarp medžio šakų.

Išgirdusi kažką garsiai šlemenant kaip paklaikusi dairėsi aplinkui. Kai kažkas sušnabždėjo jos vardą, ji šoktelėjo ir atsisuko į tą pusę iš kur išgirdo. Kadangi nieko nebuvo, jau galvojo, kad bus čia vampyras kažkoks. Pasitikrino ar dar turi tą amuletą.
- Kas čia?.- drebančiu balsu šūktelėjo. Galvojo, kad atsilieps. Jau adrenalinas į kraują subėgo, todėl padėjusi dienoraštį ant kelmo pasiemė kažkokį pagalį ir tikėjosi apsigintį, jei pultų.

Pamačiusi, kaip ji pagriebė pagalį, nesusilaikė ir nusikvatojo. Tuomet kai regis per visą mišką suskambo jos skambus juokas, ji dar pašokinėjo nuo medžio prie medžio, sukeldama lapų šlamėjimą ir tyliai, taip, kad žmogaus ausis neišgirstų, nusileido ant žemės už Elenos ir atsitiesusi pakreipė galvą, laukdama kol ji atsisuks. Mintyse dar uždavė sau klausimą, ar broliukai jau papasakojo jai apie Kath.

Išgirdusi juoką dar labiau pradėjo bijoti. Aišku kaip diena, kad sarkatiškas padaras, o tai yra blogai. Na dažniausiai tokie yra blogi. Atsisukusi pamatė tai, ko didžiausiam košmare nepamatytum. Ji pamatė save pačia? Na, tik Elė, na t.y. ji buvo garbanotais plaukais, o Elė tiesiai. Bijodama eiti artyn o tuo labiau tolyn, ji tiesiog stovėjo išsižiojusi. Bet buvo girdėjusi apie ją iš Stefano. Labai bijodama pasakė tą vardą.
- Katerina.- dar labiau drebančiu balsu sumurmėjo. Žinojo, kad išgirs, kadangi ji buvo vampyrė. Nors jie pasakojo, kad ji mirė.

Kai Elena atsisuko ir pamatė Katherine, vampyrė iškart piktdžiugiškai šyptelėjo, kadangi jautė nuo Elenos sklindančią baimę. Ji buvo labai patenkinta, kad sugebėjo taip nustebinti ir šokiruoti merginą. Jai juk visuomet patikdavo tokie netikėti susitikimai. Nužvelgusi merginą nuo galvos iki kojų, ji sustojo ties jos akimis.
- O tu iš tiesų į mane labai panaši.- šyptelėjo puse lūpų ir žengtelėjo žingsnį arčiau jos, norėdama pamatyti kaip ji reaguos. Iš to, kad Ele žinojo jos vardą, suprato, jog visgi broliukai apie ją pasakojo, tad liko labai patenkinta.
- Gal galėčiau paprašyti vienos nedidelės paslaugėlės?- mergina kilstelėjo savo dailius antakius ir susidėjo savo rankas ant klubų, šiek tiek pakreipdama galvą.

Kai jai pasakodavo, vis netikėjo, kad gali būti gryna kopija, galvojo tiesiog kad panaši ir tiek. Bet čia stovėjo gryna Elena. Tai buvo keisčiausiai. Visa drebėdama kaip lapelis negalėjo nei truputėlio pajudėti. Kai ji žengė žingsnį arčiau ji kruptelėjo, bet neketino trauktis. Jei mirs, tai mirs. Bet stovės iki galo.
- Žiūrint kokia ji.- su pagieža kiek tik begalėjo pasakė ir prisimerkusi spoksojo į Kath. sekė kiekvieną jos judėsį.

Žengtelėjo dar žingsnį arčiau mėgaudamasi jos baime. Įdomu ką broliukai pasakytų, jeigu Elena staiga mirtų.. Kad Kath ne kriptoje - niekas nežino. Tiesiog tobula. Bet mergina žinojo, kad jeigu ji nužudys dar vieną antrininkę, tai Klausas kankins ją kiekvieną jos gyvenimo akimirką ir ji mels mirties, o jis vis tiek kankins. Nors šiaip ar taip ji neketino Elės žudyti.
- Gal galėtum savo mieliems broliukams nieko nesakyti apie tai, kad mane matei?- kilstelėjo antakius ir taip lėtai apėjo ją ratu, šiek tiek pakreipusi galvą. - Jei tu pati netylėsi, tai tave teks užčiupt.- gūžtelėjo petukais taip nekaltai ir draugiškai nusišypsojo.

Žiopsojo vis negalėdama patikėti jog nesapnuoja. Kai ji vis artinosi, Elė stovėjo truputi pakėlusi galvą ir tiesiog įkalta į žemę. Vis nesuprato, kodėl jos tokios panašios. Turbūt magija, mintyse pasižymėjo, jog paklaustų Bonės.
- Kodėl mes tokios panašios?.- tikėjosi, jog ji žinos ir bent į vieną klausimą atsakys nuoširdžiai. Nors aišku mažai procentų, kad ji iš viso žinos. Išgirdusi prašymą susiraukė. Koks jai skirtumas? Nors aišku žinojo, kad juos kažkas siejo, ko jie nepasakojo Elenai.
- O koks skirtumas ar jie žinos ar ne?.- kilstelėjo antakiuką ir truputi atsipalaidavo.

Sustojusi priešais ją taip įdėmiai pažvelgė į jos akis. Ji puikiai žinojo atsakymą ir tai ją vertė šypsotis. Juk Elena buvo Kath antrininkė, o tai reiškė, kad jos dukra išgyveno ir susilaukė vaikų,vadinasi Elė šiokia tokia giminaitė. Na ir ant jų uždėtas prakeiksmas.
- Neteisingas klausimas.- patempė lūpas taip, lyg labai apgailestautų, nors aišku jai nei kiek nerūpėjo.Ji net nežadėjo į jį atsakyti. Per daug painu ir šiaip. Lai pati išsiaiškina. Galbūt jos Klausas neras ir ji galės ramiai gyventi, o jei žinos, tai amžinai pergyvens. Išgirdusi tai, kad ji nesiruošia jai padėt , nežymiai suraukė antakius ir priėjo prie jos taip arti, kad jas skyrė vos vienas nedidelis žingsnelis.
- Tiesiog nesakyk.- jau kiek griežtesniu balsu sumurmėjo ir pirštais paėmė jos pakabuką su verbeną, kuri tuojau pat paleido ir pažvelgė Elei į akis.

Susiraukė. Na paskutinis šansas buvo jai pabūti gerai, bet Elė jau žinojo, kad Kath. buvo ne iš tų malonių žmonių kuriuos sutikęs gali pliurpti apie orą. Kiek pajudinusi pirštus išgirdo kaip trakštelėjo. Jau kūrį laiką buvo visiškai sustingę. Net sunku buvo kvėpuoti. Kai ji priėjo prie jos taip arti tarsi galėtum paliesti su blakstienom, ji įsitempė ir galima sakyti nustojo kvėpuoti. Pajutusi jos ranką ant savo odos, ant pakabuko ji suprato, kad jei jį nutrauks, galės užkalbėti ją kiek tik jai širdis norės.
- Negali manęs užkalbėti.- kiek susiraukusi, bet ir truputi naglesniu veiduku pasižiūrėjo jai tiesiai į akis.

Žiūrėjo į tą pakabuką mėgindama prisiminti kieno jis ankščiau buvo. Labai jau matytas pasirodė ir staiga ji prisiminė tą įvykį Čikagos bare. Užplaukė kažkokie seni prisiminimai, bet jokių emocijų Kath veide nesimatė. Elenai pasakius tą sakinį, ji staigiai pakėlė akis į merginą.
- Nejaugi?- dar kartą žvilgtelėjo į pakabuką ir jos veide pasirodė klastinga šypsena, kuri nežadėjo nieko gero. - Dar kartą klausiu. Paliksim tai tarp mūsų?- jos tonas leido suprast, kad klausia paskutinį kartą ir jei ji nesutiks, tai nieko gero nebus.

Vis žiūrėjo į ją ir negalėjo suprasti, kuo tas pakabutis buvo ypatingas. Aišku jame buvo verbenos, bet tai buvo viskas, ir Kath. neturėtų tai stebinti. Supratusi, kad lengvai gali jį nutraukti ir ją užkalbėti ji nežymiai linktelėjo. Nors labai nenorėjo to padaryti.
- O ką tu veiki čia?.- gan naglai, bet dar baikščiai paklausė. Pačiai buvo įdomu.

Patenkinta šyptelėjo ir kiek atsitraukė. - Tu juk žinai, kad aš sužinosiu jei pasakysi. Noriu pati padaryti jiems staigmeną.- šyptelėjo taip maloniai ir linktelėjo. Apsidairė apžvelgdama medžių viršūnes ir viską aplink. Nenorėjo, kad ją kas su Elena pamatytų arba apskritai žinotų, kad ji čia.
- Reikalai.- trumpam žvilgtelėjo į Elę ir vėl susikoncentravo į aplinką. Nežadėjo sakyt, kad atvyko dėl to, kad jos meilės rado antrininkę, kad Klausas jos ieško ir kad iš dalies ji čia, kad padėtų apsaugot Eleną. Jei klausas susikurs savo armiją, ją tikrai pagaus jo hibridai.
- Beje, tu jau spėjai į abu brolius įsimylėt?- suklapsėjo savo rudomis akutėmis, net nesudvejodama to paklaust.

Susiraukusi stovėjo. Ji tikrai žinojo, kad sužinos jog ji pasakė, todėl nebandė to rizikuoti, ir nesuprato esmės. Kartu ir nesuprato jos reikalų. Kokius vampyrai galėjo turėti reikalus? Išgirdusi tą klausimą apie įsimylėjimus susiraukė. Žinojo visą istoriją, kaip pati Katerina įsimylėjo ir žaidė su abiem broliais.
- Nežinau.- gūžtelėjo petukais. Su Deimonu ji nedaro nieko blogo, vistiek yra kartu su Stefanu.- Aš myliu Stefaną.- visiškai tvirtai pasakė.

Nei vienas jos veido raumuo nesujudėjo, kai išgirdo, kad Elena myli Stefaną. Katerina ir pati vis dar kažką jautė broliukams. O ypač Stafanui, kadangi jis nesekė jai iš paskos kaip koks šuniukas, kaip darė Damonas, jis amžinai turėjo savo nuomonę ir jai dažnai reikėdavo panaudoti įtaiga, bet vis tiek jis ją žavėjo labiau.
- Bet.. Ir Damonui kažką jauti, ar ne?- kilstelėjo antakius vis dar taip meiliai šypsodamasi. Ta jos katiniūkiška šypsena kaip visada buvo labai klastinga.

Pamačiusi kaip ji reagavo į tai ką Elė pasakė susiraukė. Negi jos čia dabar vidurį miško šnekėsis apie meiles, ypač kai ką tik susitiko.
- Koks skirtumas.- sumurmėjo. Aišku ir pati nepripažino, kad jai patinka Deimonas, kuris tikrai jai patiko. Tiesiog spoksojo į ją. - Tau nerūpi.- pasakė, lyg pati žinodama, ką mąsto Kath.

Ji tiesiog šyptelėjo ir žengtelėjo dar žingsnį atgal įkvėpdama oro.
- Tu teisi, man nerūpi.- gūžtelėjo petukais visiškai nerūpestingai. Jai iš tikrųjų tiesiog patiko matyti kaip Ele stengiasi išvengti paklausti to pačios savęs. - Tai normalu, kad myli juos abu. Aš irgi mylėjau.- žvilgtelėjo į ją taip trumpai ir vėl kažkur pažvelgė. Ji tikrai žinojo, kad ankščiau arba vėliau jų Elena susiprotės, kad myli abu ir pasirinkti bus sunku. Galbūt tuomet ji pasielgs taip kaip Kath. Tiesiog pabėgs, kadangi ji norės būti su abiem, bet jie nenorės dalintis ja viena.

Truputi atsipalaidavus, kad ji pasitraukė ir nebestovėjo taip arti jos, nusišypsojo. Žinojo, kad ji irgi myli juos abu. Ir buvo tikrai keista, taip stoviniuoti ir šnekėti apie vaikinus, su žmogumi kuris atrodė tiesiog įdealus tavo dvinys.
- Ar man tik atrodo, ar mes kalbames apie vaikinus?.- kilstelėjo antakiuką ir užklausė juos.Tai turėjo reikšti, kad ji nenori su ja apie tai kalbėtis, ir tegu ji ką nors pasako be to. Aišku dabar tikrai žinojo, kad jai negresia joks pavojus, ir neketina būti suvalgyta.

Nebejausdama tos baimės, sklindančios iš Elenos, Kath šiek tiek susiraukė. Katherine juk buvo tokia nenuspėjama, kad vieną akimirką galėjo ramiai žiūrėt į Eleną, o kitą nusukt jai sprandą, nes jai pasidarė nuobodu.
- Man tiesiog įdomu kaip broliukai gyvena.- pakreipus galvą pasakė taip rimtai. Tuomet šiek tiek pavaikščiojo takeliu, lyg kažko ieškotų r vėl atsisuko į Eleną.

Visiškai atsipalaidavusi atsisėdo ant kelmo. Ant kurio ketino sėstis kol neatėjo vampyrė. Kilstelėjo antakiuką.
- Tai neketini jų aplankyti?.- gan garsiai ir tvirtai paklausė, jau visiškai nebebijodama. Aišku vistiek buvo žiauriai keista, save matyti priešais save. Ir tai atrodė lyg sapnas. Bet per daug bijojo.

Kath kadangi jau kartą matė savo kopiją, tai yra Tatia, tai labai nesistebėjo Elena matydama, tačiau visgi jas buvo galima atskirti ne tik iš plaukų.
- Ne dabar. Ir dar kartą pakartosiu. Prasitarsi jiems, gerai nesibaigs ir jie tavęs tikrai nesugebės apsaugot.- tokiu gan grėsmingu balsu pasakė ir šyptelėjo lyg niekur nieko. Nereikia Salvatoriams žinoti, kad Kath ne kriptoje, juk jie tiek metų kankinosi bandydami susitaikyt su tuo, kad jos nebėra. Kiekvienas jos nuotrauką turi. Jai patiko stebėt kaip jiems sunku ir jinai nenori visko griauti. Kai atidarys kriptą, tuomet gal ir pasirodys.

Linktelėjo galvą, dar pati nežinodama ar laikysis žodžio duoto Katerinai. Jei ji greitai išvyks juk vistiek nesužinos ar ji pasakė jiems.
- Aš moku ir pati apsiginti.- pridūrė pasakydama. Juk yra kelis kartus nudūrus vampyrą. Ir aišku tai labai geras jausmas, kai žinai, kad gali pasipriešinti.