Miškas

Išgirdusi, kad jinai gali pati apsiginti net prunkštelėjo. Visgi žmogus nebuvo toks vikrus kaip vampyras ir jo reakcija nebuvo tokia greita. Tik verbena galėdavo sulėtinti vampyrą ir apskritai padaryti jį nejudrų. Tik, kad Katerinai jos reikėtų trigubos dozės, kad jinai nualptų. Juk vartojo ne vieną šimtmetį, kad tapt jai atspariai.
- Nejaugi?- klausiamai išlenkė vieną antakį ir vampyrišku greičiu prisiartino prie jos ir pagriebusi už kaklo, nunešė nuo to kelmo ir prispaudė prie žemės.

Aišku pasigailėjo, kad tai pasakė, bet žinojo kad jos nenužudys. Vos nepradėjo spiegti kai jai sugriebė už kaklo, pradėjusi truputi dusti, iš paskutinių jėgų mestelėjo frazę.
- Tu nenužudysi manęs.- visiškai įsitikinusi Elė buvo. Aišku vistiek nemalonu buvo, kai kažkas tau laiko už nuosavos gerklės. Ir klaiku buvo žinoti, kad labai laisvai nužudytų, bet ne Katerina. Ji buvo visiškai įsitikinusi.

Žvelgdama jai į akis velnkiūkiškai nusišypsojo. Dar šiek tiek labiau ją prispaudė prie to medžio, bet aišku ne taip, kad ji uždustų.
- Tu įsitikinus?- pakreipė galvą ir jos veidas persikeitė į tą vampyriška ir ji pasilenkė ties jos kaklu, taip lyg tuoj perkąs jai gerklę. Na, šitą padaryt ji galėtų. Tai jos nenužudytų, bet šiek tiek skaudėtų.

Vis laikė riksmą savyje, nors ir skaudėjo būt prispaustai.
- Būtum norėjus, būtum jau nužudžius.- gan drąsiai pasakė, nors šiuo atvėju nebuvo tuo labai įsitikinusi. Pamačiusi tą vampyrišką veidą galvą labai smarkiai prirėmė prie medžio, kad tik kuo toliau ir bandė kažkuo gelbėtis. - Aš geriu verbeną.- sumikčiojo, kad tik ji neįkastų. Nesvarbu, kad tai buvo lengvas melas.

- Hmm.. Gal. O gal aš tik norėjau su tavim pažaist.- sumurma tokiu paslaptingu balsu. Ir iš tiesų Katerina buvo visiškai nenuspėjama. Ji tikrai galėtų nužudyt Eleną, bet nenorėjo. Apskritai ji dar nenorėjo su ja susitikt, kol kas.
- Patikėk, tai manęs nesustabdys.- papūtė taip į jos kaklą, kad jinai jaustų, kad tuoj gali tapti vampyrės pietumis. Tačiau staiga ji ją paleido ir atsitraukė. - Bet šiandien leidžiu tau gyvent.- šyptelėjo taip vos ne stryktelėdama. Tačiau akyse švietė "jei neišvesi iš kantrybės".

Atsiduso. Kaip visada tie badass žaidimai. Pajutusi lengvą vėjelį ant savo kaklo ji visa sudrebėjo. Būtu kita situacija būtu malonu, bet dabar buvo tikrai baisu. Pavartė akelėmis.
- Ačiū už suteiktą dieną pagyventi.- kiek sarkastiškai ir tyliai pasakė, atsitraukė nuo medžio ir pasitrynė kaklą. Ne pats maloniausias pojūtis.

Žengtelėjusi kelis žingsnius atgal atsisėdo ant kažkokio kelmo ir susikėlė koją ant kojos.
- Kam tas sarkazmas...- atsiduso taip, lyg būtu baisiai nepatenkinta tuo, kad Elena tokia nedraugiška. Nors įdomu kuri čia iš jų buvo nedraugiška.

Pasižiūrėjusi į ją susiraukė. Vis dar buvo nejauku žiopsoti į save, arba į ją. Aišku, jau nebeturėjo ką jai besakyti, todėl taip pat prie to pačio kelmo atsisėdo ir dar labiau pradėjo ją nužiūrinėti. Ieškoti skirtumų.
- Kiek tau metų?.- aiškus smalsumas.

Matė, kaip Elena ją nužiūrinėja ir šypsojosi sau patenkinta, kad mergina negali patikėt savo antrininkę matydama.
- O tau to nepasakojo? Man aštuoniolika.- gūžtelėjo petukais. Suprato, kad Elena klausia apie jos tikrąjį amžių, o ne kelių metų sustingdytą šitam kūne. Tiesiog norėjo ją šiek tiek dar paerzinti. Bet ir pačiai buvo šiek tiek keista pripažinti, kad ji jau perkopusi 500 metukų.

Kilstelėjo antakiuką.
- Pasakojo, bet netikėjau, kad jau visiškai vienodos. Galvojau, kad labai panašios. Nuotraukos nerodė.- nors aišku kažin ar turėjo. Dabar kai susitiks ji juos, gaus velnių kaip reikalas. Negalėjo patikėti, kad nepasakojo šito. Taip atmestinai pasakė, ir viskas. Galvojo, kad jai užteks.
- Kiek tau metų iš tiesų? Kiek gyveni?,- tikėjosi išgirsti panašiai kaip ir bruolių, tik na šimteliu daugiau. Maždaug trys, keturi šimtai.

- Na, gal jie tiesiog neturi tų nuotraukų.- gūžtelėjo petukais. Nors ankščiau tai keik pamena Stefanas turėjo jos seną seną nuotrauką, kur ji dar buvo su puošnia suknele. Gali būt, kad išmetė, arba laiko kokiam savo dienoraštyje. Pamena Kath, kad vartė jį kartą. Visai nebloga knyga iš jo gautųsi.
- Tiksliai? Penki šimtai septyniasdešimt šeši- taip ramiai pasakė pažvelgdama į savo namus ir tuomet vėl į Eleną. O taip, ji tikrai buvo sena ir labai labai galinga, tad geriau net nešokinėt ant jos nei vienam vampyrui, kadangi daugumai jį sprandą nusuks pati. Neskaitant senesnių.

Gūžtelėjo petukais.
- Vistiek galėjo pasakyti, kad esu tiksli tavo kopija, arba tu esi tiksli mano kopija.- jau susimaišiusi bandė kažkaip dėstyti savo mintis. Jų tas susitikimas ir poto pokalbis buvo tikrai labai keistas. Išgirdusi metus išsižiojo. Tikrai nesitikėjo tiek išgirsti.

- Tu esi mano kopija.- pataisė ją. Nesakė jai, kad antrininkė kas 500 metų gimsta ir kad jos dabar ieško vienas labai galingas originalas. Tegul mergaitė dar ramiai gyvena su broliukais, o kai jos nebebus, Kath galės vėl su jais būt.
- Taip taip.. Nieko nuostabaus.- matydama, kad ji net išsižiojo, Kath tik pečiais trūktelėjo.

- O daugiau kopijų nebėra?.- šiuo momentu tikrai džiaugėsi, kad ją sutiko. Aišku, tikrai nefaina, kai vaikas nori būt originalus, o čia dar keleta vaikšto tokių pačių. Dar džiaugėsi, kad ji nesugalvojo kada suvaidinti ją. Tada pridarytų dar didesnių problemų.
- aišku pagal vampyrus esi jauna?.- kilstelėjo antakiuką. Visko klausinėjo tik dėl to, kad patenkintu savo smalsumą.

Kaipgi ta Elena klydo. Katherine vos atvažiavusi čia jau kelis kartus apsimetė Elena, kadangi jos draugai pagalvojo, kad tai ji. Ir tikrai apsimetinės toliau. Juk ji nenori, kad kiti žinotų, kad ji čia.
- Nežinau.- gūžtelėjo petukais nerūpestingai. Primes kvailutę ir vaidins, kad nieko nežino. Nereikia čia jai nieko žinot.
- Ne tokia jau ir jauna.- šiaip net keista jai buvo taip atvirai į Elenos klausimus atsakinėt. Visgi žinojo, kad jos niekada nesusidraugaus, nes juk ji ir atvyko čia dėl jos. Kad susigrąžinti Stefaną arba Damoną.

Prisimerkusi žiopsojo į ją. Bet įtarė jog ji melavo dėl tų kopijų. Išgirdusi, kad ji nėra tokia jauna linktelėjo parodydama, kad suprato. Paėmusi į rankas dienoraštį, kuris per Kateriną liko neužpildytas pradėjo jį vartelioti. Kadangi nebežinojo nei ką paklausti, nei ką daryti. Neketino pirma išeiti iš čia, nes ji pirma ir atėjo. Pasižiūrėjusi į K' suprato. jog ji ne kaip Stefanas, negeria vargšų Haskių kraujo, o smaginasi su žmonėmis. Taip ir galvodama, apie visą šitą dieną, ir apie kopijas ji tylėjo. Laukė, kad Kath. ką nors įdomaus pasakys, papasakos ar dar ką pasakys.

Kath kiek pabodo, kad Elė taip į ją žiopso, lyg jinai būtu aštuntas pasaulio stebuklas. Nors pati pirmą kartą pamačiusi Tatia irgi buvo nustebusi kaip niekad, bet su laiku susitaikė. Tada, kai sužinojo apie Petrovų kraują.
- Damonas ir Stefanas vieninteliai tavo pažįstami vampyrai?- kilstelėjo antakius tiesiog domėdamasi jos gyvenimu. Visgi ją vis nepaliko tas jausmas, kad Elė jiems tikrai gali pasakyt apie ją, bet jis dar nebuvo sugalvojus kaip geriau jai paaiškinus, kad to daryt negalima. Galbūt tiesiog nuplėšt pakabuką ir tiek. Sužinos viską ko reikia, ištrins atmintį ir toliau sau ramiai slėpsis.

Baigusi nužiūrinėti pasiemė kažkokia medžio šakelę ir pradėjo piešti ant žemės. štai ką daro neturėjimas ką veikti.
- Ne. Pažįstu daug daugiau.- nusišypsojo. Neketino jai sakyti kurie čia vampyrai kurie ne. Tiesiog informavo, kad ne jie trys yra vieninteliai. - Po Stefano ir Deimono atkeliavo daug daugiau vampyrų. Ir gerų ir blogų.- aišku kaip diena, kad blogio ir gėrio samprata tarp šitų dviejų personų labai skyrėsi.

Pakreipusi galvą stebėjo ją ir kažką įtemptai galvojo.
- Tai jų čia labai daug?- kilstelėjo antakius, pamanydama, kad vėl grįžta senieji laikai, kai Mystiškėse buvo dar daug vampyrų. Na ir nepamirškime to, kad tuomet juos pradėjo ir medžioti, bei buvo išrasti visi nauji vampyrų sekimo daikčiukai. Tikėkimės medžiotojų antplūdžio nebus.

Atsisukusi nusišypsojo. Matėsi, kad jai buvo įdomu.
- pakankamai.- šyptelėjo ir atsistojusi nužvelgė aplinkui. Jau pradėjo tempti, tad neketino ilgai čia sedėti ir šnekučiuotis su ja. Naktį dar baisesnių padarų galima sutikti. Paėmusi į rankas dienorašti su tušinuku atsisuko į ją.
- Aš jau turiu eiti. - neketino nei sakyti malonu susipažinti ar dar ko. Kath. smaugė ją, todėl vistiek neketino nei susidraugauti nei dar ką. Todėl tiesiog įšėjo, gan greitu žingsniu.