Suoliukai

...

Jauna, kokių penkiolikos metų mergaičiukė viena sau vaikščiojo po nepažįstamas vietas, kol galiauiai nusprendė prisėsti ant suoliuko ir pailsėti, Ištiesų ten buvo Tatia, tiesog ji persikėlė į merginos, kurios niekada neįtarsi kūną, kad jos niekas nerastų. Margaitė buvo švelgių veido bruožų, šviesiai rudų plaukų, mėlynų akių ir linksmos šypsenos. Atsisėdusi ant suolelio mergina, kuri save vadino Taja, ėmė dairytis aplinkui, rankutėmis pasirėmusi į suolelį ir su šypsena veiduke.

Vis galvodama apie visus vampyrizmus ir kitokias nesąmonės Elė vaikščiojo kur tik kojos vedė. Atėjusi iki laisvės aikštės, ketino prasiblaškyti, išvyti mintis, ir pasišnekėti su kuo nors. Vis dar negalėjo patikėti, kad ji tapo vampyre. Tai buvo didžiausia nesąmonė, lyg košmaras. Bet tai iš tiesų vyko. Vis dar panirusi į savo apmąstymus pamatė netoliese ant suoliuko sėdinčia mergaitę. Ji buvo niekur nematyta, bet Elė neketino užsiiminėti pažintimis ar dar kokiomis nesąmonėmis. Todėl atsisėdo ant tuščio suoliuko netoli mergaitės ir jai nusišypsojo. Sedėdama ji susikėlė koją ant kojos ir žvalgėsi, vis dar galvodama,

Tatia sėdėjo stebėdama gamtą ir karts nuo karto praeinančius žmoges, kurie atrodė niekuo neišsiskiriantys ir vienodi. Taip bežiūrint į visu mergaites akis patraukė mergina, kuri buvo kaip du vandens lašai panaši į tikrąją ją. Kad ir kaip ten Tatia nenorėjo pažindintis su kitomis antrininkėmis, o ypač su ta, kurią visi vadina Katherina, bet smalsumas nugalėjo. Pakilusi nuo suolelio mergaitė priėjo prie Antrininkės ir atsisėdo šalia jos. Iš merginos akių Tatia matė, kad ji liūdi, o dėl to sprendė, kad tai nėra blogoji antrininkė.
-Sveika.-maloniu, gana skambiu ir aukštu balsu pasisveikino nusišypsodama Elenai.- Aš Taja.-prisistatė ir ištiesė ranką, tarsi rodytų didelį norą susipažinti. Na ir ištiesų Tatia atrodė kaip pasimetusi mergaitė, kuriai dabar labai reikia suaugusio žmogaus patarimo ir pagalbos.

Pamačiusi, kad mergaitė artinosi prie jos atsiduso, bet nutaisė smagią miną. Neketino čia nei jos žandukų minkioti nei dar kokių nesąmonių daryti. Pamačiusi jos mažą rankelę, ji beabejo atlyžo ir ištiesusi panašią kaip mergaitės, savo ranką nestipriai suspaudė.
- Labas. Aš Elena.- nusišypsojo, ir paspaudusi kelis kartus ranką pasiemė ją sau. Pamačiusi, kad ji pati labai liūdna, suskaudo širdį. Todėl mielai bandė sužinoti kodėl. Cekava Elė visada buvo ir bus. - Kas atsitiko, kad jokios šypsenos tavo veide nematyti?.- kilstelėjo antakiuką. Per tą rūpestį, aišku užmiršo ir savo rūpesčius todėl tai įšėjo į gerą.

Sužinojusi, kad kalbasi su gerai pavykusia savo kopija Tatia viduje apsidžiauge, bet jos vaikiškas veidelis liko toks pat liūdnas koks ir buvo vos tik prisiartinus prie merginos. Kiek apsimestinai kilstelėjusi lūpų kampučius Taja įsižiūrėjo į antrininkės akis.
-Malonu susipažinti.-pasakė savo mielu vaikišku balseliu ir tuomet nusukusi žvilgsnį vėl pažvelgė į gatve einančius žmones, kurie kažkur skubėjo, nes nebuvo nemirtingi ir jiems laikas tiksėjo. Išgirdusi Elenos klausimą Taja pasisuko į jaunąją merginą.- Aš pasimečiau nuo tėvelių ir dabar nežinau kur jie yra.-taip liūdnai pasakė, nors žiūrint į merginos gana ramų veidelį nė nepasakytu, kad ji pasimetė nuo tėvų. Aišku Taja ir nebuvo pasimetusi nuo tėvų. Greičiau ji norėjo pabėkti nuo Amelios, kuri visą buvimo MF laiką apsimetinėjo jos motina ir per tą vaidyba, jau tikrai pradėjo priminti mamą.

Vos Elė neišsilydė. Tas švelnus balselis, gražus veidelis. Visos problemos nublanksta. Pagavusi jos akis, negalėjo neatitraukti, žodžiu pati jau viską pamiršusi. Išgirdusi ją labai slegiančią problemą ji norėjo nusijuokti, bet negalėjo, mergaitė visiškai bijojo, todėl tiesiog truputi pakėlė lūpų kampučius, negi tokia problema galėjo padaryti tokią nelaimingą mergaitę? Tai netgi kėlė mažyti juoką nes buvo per daug miela.
- Na, nebijok, jie tikrai atsiras.- net nebežinojo kaip paguosti. Pati ne per labiausiai mylėjo vaikus, bet labai nesipriešindavo, jei reikėdavo su jais susitikti.

Išgirdusi kiek paguodžiančius Elenos žodžius, Taja vėl pažvelgė į antrininkę, kuri tikrai buvo kaip du vandens lašai panaši į ją. Švelniai nusišypsojusi mergytė nuvaikė liūdesį nuo savo mielo veiduko. Uždėjusi savo mažą rankutę ant Elės rankos Taja pažvelgė į rankas, o tuomet grįžo prie merginos akių.
-Tu labai gera.-kiek nedrąsiai sukuždėjo su miela šypsena veiduke.- Norėčiau turėti tokią seserį kaip tu.-pasakė ir kiek nuraudo, mat Tatjos užimtas vaiko kūnas, galėjo kuo puikiausiai atlikti ir žmogaus funkcijas ir vampyrės.
-O ką tu viena čia veiki?-paklausė su tokiu smalsiu vaikišku balseliu, mat norėjo sužinoti kodėl jos antrininkė nesaugoma šlaistosi gatvėmis.

Nelabai suprato, kodėl šita mergytė labai spokso į ją. Aišku jei tik ji žinotų, kad neseniai tapo vampyre, turbūt nebebūtu tokia maloni. Pažvelgusi kaip ji padeda ant jos rankos ranką, ji nusišypso. Jei tai būtu vaikinas, tuoj ji būtu numesta, nes užtenka jai ir taip problemų, bet kai tokia mergytė, tai negali pasipriešinti. Nors ir buvo labai keista, atrodė lyg ji pažinotų Elę, ir guostų. Išgirdusi kaip ir pagyrimą ji šyptelėjo. Visi jai tai seniai jau buvo sakę, ir pati tai žinojo, palyginus su Kath.
- Norėjau prasikvėpuot grynu oru.- nesakys juk mergaitėj, kad čia krūva problemų, ir visokios nesąmonės vyksta.

Nors Taja ir atrodė mažutė, bet jos išmintis jau tūkstančio metų ir Elei deja nepavyko pagauti jos. Gaila, kad Taja negalėjo pareikšti, jog supranta, kada jai meluojama, nes tai skambėtų labai negražiai, o Tatia norėjo gražiai sutarti bent su viena savo antrininke. Atitraukusi savo rankutę nuo Elenos rankos mergytė pasuko savo žvilgsnį, tarsi bandydama surasti tėvelius, nors ištikrųjų dairėsi ar kur nors nematyti Amelijos. Kadangi jos nebuvo nė pėdsako, tai Taja vėl pažvelgė į Eleną. Kadangi Tatia lindėjo mažos mergaitės kūne, tai žinojo, kad gali klausti bet ko ir ant jos nebus pykstama.
-Ar tu turi vaikiną?-kaip kokia cekava mergaitė paklausė ir nusišypsojo parodydama savo baltus dantukus su tarpeliu tarp priekinių.

Nusišypsojo, kai ji kažko labai užsigalvojo. Gryna Elė. Pati maždaug žiūrėjo kur žiūrėjo ir mergaitė. Aplinkui nebuvo jokių žmonių, tad jai su tėvukais nelabai pasisekė. Kas galėtų pamesti, tokią mažą mergytė? Pati, turbūt nuniurkytų negyvai, nors ir nelabai mėgsta vaikus. Išgirdusi klausimą susiraukė. Seniau būtu žinojusi, ką atsakyti. O dabar buvo vienas iš sudėtingiausių klausimų.
- Turiu, ir netgi per daug.- atsiduso. Taip ta ir nepasirinko kurį imti, nes nenorėjo palikti nei vieno.

Taja rankutėmis pasirėmusi į suolelio atloša sau mosikavo kojytėmis laukdama Elės atsakymo, o kai jau galiausiai jį išgirdo, tuomet suprato, kad ir Elena kenčia nuo Petrovas lydinčio tarsi prakeiksmo. Nors Tatia ir suprato, kad tupi mažos mergaitės kūne, bet juk ne veltui žmonės sako, kad vaiko lūpomis kalba tiesa. Taja buvo maža mergaitė, o Tatia protinga senolė, tad jų "komanda" tikrai pati šauniausia.
-Kaip įmanoma turėti per daug vaikinų?-išpūtė savo ir taip didelias akis.- Jeigu labai myli viena vaikiną, tai ir nežiūri į kitus, o jeigu žiūri, tai vadinasi nepakankamai myli.-taip užtikrintai pasakė ir linktelėjo galvą.
-O jie gražūs?-iš mažos mergaitės lūpų tai nuskamėjo tikrai labai juokingai ir mielai.

Vos neišsilydžiusi iš tokio laimingo vaikučio ji šypsojosi. Aišku visada Elė vaikščiodavo kaip ėmo, visa nelaiminga, ir dar ten visokia kokia, o šitai mergaitei turbūt premiją reikia duot, kad taip pralinksmino Elę. Išgirdusi klausimą, net pati pasimetė, ir tikrai susigalvojo.
- Bet būna tokių išimčių kai pamilsti ir antrą, kuris visada būna su tavimi ir padeda, tada būna negerai.- pati net nežinojo, kaip čia išaiškinus, jei pati iki galo nesuprato. - Patikėk.- miktelėjo akyte. Visi vampyrai buvo ir gražūs ir stiprūs.

Taja klausėsi Elės žodžių labai susidomėjusi ką gi jos ta antrininkė mąsto ir ar ji nėra tokia pat kvaila, kokia buvo Tatia, kai pamilo brolius. Galiausiai vampyrė suprato, kad Elena yra tokia pat kaip ji, o tai tikrai nieko gero pačiai merginai. Tatia norėjo patarti savo antrininkei kaip mama, bet deja ji tupėjo mažos mergaitės kūne ir jos nelabai klausys Elė.
-Norėčiau sutikti tą, kuris pavertė tave tokia liūdna, nes jam reikėtų duoti į kailį.-pasakė išvydusi, kad Elena tik bando atrodyti laiminga, kai ištiesų ji liūdi.-
-Jeigu tie vaikinai abu tave taip labai myli, tai tegul kovoja dvikovoje.-pasakė kaip maža mergytė, prisiminusi, kaip Klausas su Elijah dėl jos kovodavo kalavijais. Aišku tai nieko neišspresdavo, bet buvo gera matyti kaip du vaikinai kovoja dėl tavęs.

Nusišypsojo.
- Daug žmonių daro blogą, ir to nepakeisi.- jau kalbėjo visai pamokslaudama, aišku tai buvo Elės stilius, bet tikrai ne dabar. Pažiūrėjusi į mergaitę truputi susiraukė. Tikrai kaip savo metų ji kalbėjo, per daug protingai, nors ir vaikiškai.
- Bet tie du vaikinai myli ir vienas kitą, kitaip.- šyptelėjo. tą žodį kitaip pridėjo tam, kad negalvotų jog jie kokie nors gėjai ar kas panašaus. Maži vaikai dažnai ne taip supranta, bet jie kartais būna protingesni nei suaugusieji.

Tatia ar ilgai norėjo kalbėtis su savo antrininke, bet jau ir šito pokalbio suprato, kad jos tikrai ne išvaizda yra vienodos. Deja Petrovų prakeiksmas nepasibaigė tik Tatia, o tęsėsi iki pat mielosios Elenos. Galiausiai mergytės veidas surimtėjo, o akys pažvelgė į tuščią gatvę.
-Kas tave pavertė JA?-paklausė turėdama gavoje "kas tave pavertė vampyre", bet tiesiog tas žodis Tatiai buvo toks šlykštus, kad ji jo nenorėjo tarti. Nors ir pati buvo pusiau vampyrė, bet ne ji pasirinko tokį savo kelią ir niekada nelinkėjo to savo antrininkėm, bet kraujo juk nepasirinksi.- Ar tai orginalų kaltė?-paklausė pasukdama savo žydras akutes į antrininkę.

Nelabai supratusi klausimą ji tik susiraukė.
- Ką turi omenyje ja?.- visiškai susipainiojo. Ta mergaitė pradėjo keistai kalbėti, o kai dar užsiminė apie originalus ji sulaikė kvapą ir greitai bei labai nervingai atsitraukė nuo jos. Neatsistojo, tik padarė labai dideli tarpą, tarsi ta mergaitė sirgtu kuo nors užkrečiamu. Įsikibusi į suoliuko atlošą kiek durnai ir labai išsigandusiai tyrinėjo mergaitę.
- Kas tu? Iš kur žinai.. apie.. ori...- nebegalėjo iš to susijaudinimo ir baimės dabaigti to žodžio. Atrodė taip tarsi ją kas būtu užpuolę. Bet nekasdien sutiksi mergaitę, kuri apsimetinės normalia o poto prakalbs apie antgamtines būtybes, tarsi žinotu, jog ji vampyrė.

Taja sėdėjo ramiai žvelgdama į elę, bet po to, kai į klausimą sulaukė klausimo mergaitė nesuko žvilgsnį.
-Aš pirmoji tau uždaviau klausimą, tad ir atsakymo noriu sulaukti pirmoji.-pasakė tokiu rimtu balsu.- Kas tave pavertė vampyre?-labai lėtai ir aiškiai ištarė žodį po žodžio. Atsirėmusi į suolelio atlošą sunėrė rankas ant krūtinės ir pasuko galvą į Eleną.
-Tau nereikia manęs bijoti, bet geriau atsakyti, nes kitaip negalėsiu tau padėti.-pasakė tokiu ramiu ir net šiltu balseliu.- Ar tai orginalų kaltė?-dar kartą paklausė žvelgdama į akis. Nors ir žinojo, kad nereikėjo taip greitai visko pasakyti, bet nieko nežinoti Tatiai nepatiko.

Nužvelgusi tą mergaitę, ji pagaliau suprato, kad kažkada ir Klausas buvo įsikūnijęs į kažkieno kūna, taip pat turbūt ir į mergaitę kažkas įsikūnijo. Bet širdimi jautė, kad tai gera dvasia, vampyrė ar kas ten bebūtu. Truputi atsipalaidavo.
- Aš gulėjau ligoninėje. Nuo streso, nežinau, tiesiog nualpau. Ir Mere davė man kažkokio vampyro kraujo, kad išgyčiau. Aš nežinau kieno ten buvo. Viskas buvo gerai, ir . ir..- visiškai susigraudino vaikas. Truputi pašnirpštus nosį stengėsi drebančiu balsu baigti.- važiavau su Metu iš miesto, jis norėjo, kad pasirinkčiau ar Stefaną ar Deimoną. Galėjau važiuoti tolyn pas Stefaną, arba grįšti atgal pas Deimoną.- ji jautė, kad šis padaras, mergaitės viduje žinojo, kas jie per vieni. - aš pasirinkau važiuoti tolyn, nežinau kodėl. Ir.. ir.- bandė atsiminti.- Rebeka atsistojo vidurį kelio, ir Metas pasuko tiesiai į vandenį. Nuo tilto. Stefanas atskubėjo gelbėti, bet aš jam parodžiau, kad išgelbėtu Metą. Neketinau leisti, kad jis numirtu dėl manęs, dėl nieko.- visiškai geraširdiškai ji pradėjo. Pati nežinojo kodėl taip padarė. - Aš nežinojau, kad mano organizme buvo kraujo. Vampyro kraujo. Buvau pasiruošusi numirti.- viena sielos dalele ir norėjo to. Kad nebereikėtu niekuo rūpintis. - štai ir viskas. Atsibudau tapus vampyre. - kiek pagalvojusi pasižiūrėjo į mergaitę ir prisimerkė.- bet iš kur tu sužinojai, kas aš?.- net Elė pati negalėjo to matyti. Truputi atsigavus prisilinko arčiau. Praėjo ir baimė, ji jautėsi keistai saugi su šita mergaite. - dabar tavo eilė. Kas tu esi?- jai tikrai labai rūpėjo.

(o džyyz kiek prirašiau :oo)

Tatia viduje apsidžiaugė, kad jos antrininkė Elena pradėjo ja pasitikėti ir nusprendė viską papasakoti. Pasukusi savo vaikiškas akis į Elenos veidą mergaitė kilstelėjo lūpų kampučius ir ėmė klausytis pasakojimo apie tai, kaip jos antrininkės gvenimas tapo amžina kančia. Išgirdusi kiekvieną vardą vis bandė susieti jį su jau žinoma informačija. Kai išgirdo Rebekos vardą, Tajos veiduke šmestelėjo liūdesys, mat kadaise merginos buvo labai geros draugės, o dabar - Beka yra žudikė. Kai pasakojimas baigėsi ir prasidėjo klausimai Tatia dar pagalvojo ar verta Elenai sakyti visą tiesą. Juk mergina visai nenorėjo, kad apie jos sugrįžimą kas nors sužinotų. Pirmiausia kiek pagalvojo kaip atsakyti į pirmajį klausimą.
-Visi seni vampyrai pamatę naujai sukurtą, arba seną vampyrą, gali pasakyti kas jis toks. Nežinau kaip tai veikia, tad ir negaliu tau paaiškinti.-pasakė vaikišku balsu taip gana atsainiai, tarsi tokius žodžius ji tartų kiekvieną mielą dieną.
Atsakiusi į lengvajį klausimą Tatia ėmė galvoti kaip sumeluoti elenai kas ji tokia yra, mat tikrai nenorėjo pasakyti tiesos. Elenai dabar ir taip sunku, tad sužinojus, kad ji kalbasi ne su šiaip vampyre, o su visų jos bėdų kaltininke, būtų dar liūdnesnė.
-Tu greitai tai sužinosi, bet dabar tau negaliu sakyti kas aš esu, mat tai labai pavojinga, o tavo gyvybė man yra labai svarbi.-pasakė draugištu ir šiltu balsu, nė kiek nesumeluodama.

Sužinojusi visai naują apie vampyrus ji susiraukė. Ji dar daug ko nežinojo apie vampyrus, nors viso to esmė kad pati jais buvo. Galima sakyti ji daug ko nežinojo apie savo prigimtį. Išgirdusi, kad mergaitė nepasakys kas ji tokia ji papurtė galvą. Tai buvo nesąžininga, ką tik ji kažkokiai nepažįstamai papasakojo visą savo gyvenimo istoriją, o dabar ji net negali pasakyti kas ji tokia?
- Koks skirtumas. Negi manai kad sužinojus kas tu apeisiu aplink miestą ir visiems paskelbsiu?.- kilstelėjo antakiuką. Jai buvo labai smalsu sužinoti, kas ji. Nors jau suprato, kad tai buvo galinga vampyrė.

Galiausiai supratusi, kad Elena nepasiduos, kol nesužinos tiesos Taja atsiduso. Pergalvojusi ką sakyti galiausiai nusprendė, kad Elenai vertėtų sužinoti istoriją, o tik tada kai ji bus pasakyti, galiausiai sužinoti ir vardą, kuris be istorijos tėra eilinis vardas jaunos merginos gyvenyme.
-Aš esu ta, dėl kurios kaltės tu, Deimonas, Stefanas, Caroline ir visi kiti esate vampyrai.-pasakė pati save kaltindama ir galiausiai įkvėpusi daug oro ėmė kalbėti.
-Daugiau nei prieš tūkstantį metų aš buvau ištremta į dabartinį Mystyc Falsą. Ten aš susipažinau su dviem broliais - Klausu ir Elijah. Jų mama buvo galinga ragana. Aš taip pat turėjau magiškų galių, bet jos dar nebuvo labai stiprios. Galiausiai mano kraujas buvo panaudotas tam, kad pasaulis išvystų naują rasę - vampyrus.-pasakė žvelgdama į tolį.- Aš esu pirmoji antrininkė, Petrovų pradininkė, Tatia.-pasakė ir liūdnomis akimis, tarsi gailėtūsi, kad yra tokia, pažvelgė į Eleną.

Išsižiojusi spoksojo į mergaitę, kurios viduje slėpesi tokios pačios išvaizdos kaip Elena, kurios vardas buvo Tatia? Arba ji išprotėjo, arba šis pasaulis baigia išprotėti.
- Tai tu vampyrė ir kartu ragana?.- kilstelėjo antakiuką ir papurtė galvą. Tai nebuvo įmanoma, nors pati žinojo, jog tai tiesa. - kodėl tu slepiesi šitame kūne?.- jos mintyse buvo krūva klausimų. Turbūt visos nakties neužtektų visiems atsakyti.

Mergaitė atsiduso ir atsirėmė į suolelio atlošą.
-Taip aš esu nemirtinga ragana, kuriai norint išgyventi, reikia siurbti žmonių kraują.-pasakė ramiu tonu, kuris iš mažos mergaitės lūpų nuskambėjo kiek kraupokai. Išgirdusi antrą klausimą mergytė nunarino galvą, mat jai tikrai nepatiko tupėti vaiko kūne, bet tai vienintelis būdas nebūti pastebėtai.- Esther norėjo mane nužudyti ir jai beveik pavyko, bet aš prisikėliau būdama tokia, kaip ir jos vaikai.-pasakė liūdnu balsu ir neaišku dėl ko jin ten liūdėjo.- Visi Orginalai mano, kad aš mirusi, tad aš negaliu leisti, kad jie sužinotų, kad aš gyva.-pasakė tokiu tonu, tarsi leistų Elenai suprasti, kad ji negali prasitarti.

Viską pagavusi ji linktelėjo.
- Bet kodėl tu visa tai pasakoji man?.- to ji iki galo ir nesuprato, jei ji turi slapstytis, tai ką ji veikia čia iš vis? Ko jau ko, bet mistiškėse nepasislėpsi. - Ko tau reikia čia?.- kilstelėjo antakiuką. Šis klausimas buvo kiek įžulus, bet ji neketino ramiai bendrauti, ypač kai sužinojo dar ir tai. Jos kantrybė visiškai išsisėmė. Tai buvo paskutinis lašas.